Žvejai nuo seno tikėjo, kad jūra pati sprendžia – „duoti“ ar „atimti“ žuvis. Jei žmogus būdavo godus, gaudydavo daugiau, nei reikia, ar nesilaikydavo papročių – prieš žvejybą nesimelsdavo, nepadėkodavo jūrai – žuvys tarsi pasitraukdavo tolyn nuo kranto. Tuomet tinklai likdavo tušti, o jūra tapdavo nerami ir nenuspėjama.
Buvo sakoma, kad bangos išduoda jūros nuotaiką: ramios bangos praneša, kad žuvys arti, o didelės, triukšmingos – kad jūra pyksta ir slepia savo laimikį. Dėl to žvejai į jūrą eidavo su pagarba – kai kurie prieš išplaukdami tyliai su ja kalbėdavosi ar net dainuodavo, tikėdami, kad taip galima pelnyti jos palankumą.
Šie pasakojimai liudija seną, giliai įsišaknijusį suvokimą, kad žmogus nėra gamtos valdovas – jis yra jos dalis, todėl turi gyventi su ja santarvėje. Tik tuomet jūra tampa dosni ir palanki, o ne rūsti ir neperprantama.