Pasakojama, kad žuvėdros yra tarsi Baltijos jūros pasiuntinės – jos nuolat sklando virš krantų, stebi aplinką ir saugo jūrininkus. Jų klyksmas nebuvo laikomas atsitiktiniu garsų aidu – žmonės tikėjo, kad taip žuvėdros perspėja apie artėjančias audras ar besikeičiančią jūros nuotaiką.
Šie paukščiai tapo ištikimybės simboliu – tiek namams, tiek jūrai, prie kurios vis sugrįžta. Dėl to žvejai ir jūrininkai žuvėdras laikė geru ženklu: pamatyti jas prieš kelionę ar grįžtant į krantą reiškė saugumą ir sėkmingą sugrįžimą. Žuvėdros buvo tarsi ryšys tarp žmogaus ir jūros – gyvas priminimas, kad jūra visada stebi ir kalba tiems, kurie moka jos klausytis.