Pasakojama, kad vėjas gimsta virš Baltijos jūros ir keliauja į krantą nešdamas jos paslaptis. Kiekvienas vėjo gūsis laikytas tarsi jūros balsu, pasiekiančiu žmones ir kviečiančiu įsiklausyti. Atėjęs į krantą, vėjas tarsi kalbasi su Palangos pušimis, o šios, ošdamos, perduoda senas istorijas – apie jūrą, laiką ir čia gyvenusius žmones.
Tikėta, kad būtent vėjas pakelia bangas, išjudina jūros dugną ir atneša į krantą gintarą. Todėl jis buvo laikomas ne tik gamtos jėga, bet ir savotišku tarpininku tarp jūros ir žmogaus – tuo, kuris padeda atrasti jos dovanas. Ne veltui sakyta, kad po stipresnio vėjo verta eiti prie jūros – galbūt būtent tada ji atveria savo lobius tiems, kurie moka jų ieškoti.