Palangos pušynai nuo seno buvo laikomi šventais – tikėta, kad juose gyvena miško dvasios, saugančios ramybę ir žmogaus ryšį su gamta. Prie seniausių pušų žmonės sustodavo, melsdavosi, prašydavo stiprybės ir vidinės pusiausvyros. Pušų ošimas buvo suvokiamas kaip dievų balsas – tylus, bet prasmingas, kviečiantis sustoti ir įsiklausyti.
Buvo tikima, kad pušys geba sugerti žmogaus nerimą ir grąžinti ramybę, todėl pasivaikščiojimai pušynuose laikyti ne tik malonumu, bet ir savotišku dvasiniu apsivalymu. Sakyta, kad Palangos pušys auga ypač stiprios, nes jų šaknys tarsi siekia jūros gelmes – jos semiasi jėgų tiek iš žemės, tiek iš jūros, todėl tampa gyvybės ir ištvermės simboliu.