Seniai seniai, Baltijos jūros gelmėse, gyveno jūros deivė Jūratė. Ji turėjo įspūdingus gintaro rūmus, spindinčius lyg saulė po vandeniu. Kartą ji išgirdo apie drąsų žvejį Kastytį, kuris gaudė žuvis jos valdose prie Palangos krantų. Supykusi Jūratė pakilo į paviršių jo nubausti, tačiau vos tik išvydo jaunuolį, jos pyktį pakeitė meilė.
Jūratė nusivedė Kastytį į savo gintaro rūmus, kur jie gyveno laimingi ir pamiršę viską aplink. Tačiau ši meilė nepatiko dangaus dievui Perkūnui. Įniršęs jis trenkė žaibu į gintaro rūmus, sudaužė juos į tūkstančius gabalėlių, o Kastytį pražudė.
Nuo tada, pasak legendos, gintaro gabalėliai vis dar išmetami į Baltijos jūros krantus, o Jūratė, likusi viena, tebeverkia jūros dugne. Jos ašaros – tai smulkūs gintaro trupiniai, kuriuos žmonės iki šiol randa Palangos paplūdimiuose, tarsi amžinas šios meilės ir netekties atminimas.