2022-01-18
Praėjusiais metais premjerą „Marso naujienos” (rež. V. Milinis) parodęs „Grubusis” teatras nepaliko abejingų. Džiaugiamės sulaukę teatro mylėtojos Valdonės V. refleksijos apie šį spektaklį ir su malonumu dalinamės su jumis. Nespėjusiems pamatyti šios komiškos dramos turime puikių žinių – jau vasario pradžioje vėl išvysime „Grubųjį“ teatrą kurhauzo teatro salėje.
„Koks malonumas apsilankyti kurorte, kur be saulėlydžių į jūrą ir pasivaikščiojimų Basanavičiaus bulvaru dar gali ir pamalonint savo širdį apsilankydamas teatre, ypač dabar, kai teatras turi naują žiūrovų salę legendiniame Kurhauze. Palangos „Grubusis teatras“ jau seniai išaugo mėgėjiško teatro kelnytes. Aktuali ir įdomi spektaklių medžiaga, netikėti režisūriniai sprendimai, aktorių meistriškumas byloja apie teatro profesionalumą, nuolatinį augimą. Teatras nepataikauja žiūrovui banalybėmis ar pigiais juokeliais, bet kalba apie sudėtingas žmogaus, visuomenės, pasaulio aktualijas.
Lankiausi Palangoje prieššventiniu laikotarpiu, kai mieste pulsavo kalėdinė nuotaika, žibėjo papuoštos eglutės ,bet didžiausią šventę pajutau įžengus į naująją salę- žiemiškai baltą, elegantišką. Įsitaisiusi patogioje kėdėje laukiau premjerinio spektaklio „Marso naujienos“ (rež. V. Milinis). Nuojauta neapgavo, kad tai, ką išvysiu- nenuvils, juolab, kad esu mačiusi ne vieną V. Milinio darbą. „Marso naujienos“ puikus spektaklis, išlaikęs vientisumą režisūrinėje ir aktorinėje plotmėje. Įdomus, su vintažo prieskoniu ir prancūzišku šarmu kostiumas, išryškinantis personažų charakterius. Taikli, iškalbinga scenografija. Režisierius sumaniai panaudoja videovizualinę medžiagą, kuri leidžia transliuoti aktualias pasaulio problemas (masinis gyvūnų žudymas, klimato atšilimas), taip spektaklis tarsi įgyja dvi erdves, o tuo pačiu ir gylį. To tikrai pakaks išlepintam (išlavintam ?) teatriniam skoniui. Nestokodamas gero humoro, žongliruodamas komiškomis ir dramatiškomis situacijomis režisierius tarsi uždeda ranką žiūrovui ant peties ir lengvai stumteli link Marso busto durų. Pažvelgi pro tų durų rakto skylutę ir nebenori atsitraukti-ten vyksta gyvenimas, mano ir mūsų gyvenimas, kurį trumpina paaugliai vaikai (G. Vaitkutė ir D. Vaitkus), nestabilios psichikos bendradarbis su savo drauge (A. Martinaitis ir V. Ramelytė), veidmainis narciziškas darbdavys (R. Dzimidas), karjeristė eks žmona ir savanaudė sesuo (R. Milinienė). Pažįstama, ar ne? Pasiguosti gali nebent šuneliui Bobiui. Juk dabar augintinių statusas sparčiai auga. Su jais gal ir lengviau nei su gyvu žmogumi. Bobis įneša žaismingumo ir prajuokina (puikus sprendimas pasinaudoti žaisliniu šuneliu). Spektaklyje ir daugiau aktualijų, pvz., nesusitvarkome su savimi, bet bandome gelbėti pasaulį (puikus V. Ramelytės ir A. Martinaičio duetas), negalime pasipriešinti darbdavio ar sociumo taisyklėms, esam įkalinti lyg ta beždžionė nesusikalbėjimo, negirdėjimo, visuomenės primestų stereotipų narve. Man nuoširdžiai buvo gaila gero žmogaus Marso (V. Milinis), taip norėjau trinktelt jo darbdaviui, taip norėjau papurtyt patį Marsą-netylėk, kovok, kol galiausiai atsitokėjau, kad čia spektaklis-viskas sugalvota režisieriaus ir išpildyta aktorių. Valio, teatro magija suveikė. Nori nenori, bet teks grįžti į realybę, iš kurios dar ilgai regėsi laimingų senukų, Marso tėvų, veidus. Jie, matyt, stebi mus iš anapus tie išėjusieji… Stebi, kad atsiųstų geras naujienas ne tik Marsui, bet ir visiems užsidariusiems savyje, įstrigusiems santykiuose, įkalintiems stereotipuose, biuruose, sistemoje… Geras naujienas, kad prasmė yra būti savimi, būti mylimu ir mylėti, būti laisvu, girdėti, kaip plaka ne tik tavo, bet ir pasaulio širdis.
Geras spektaklis kviečia reflektuoti, mąstyti, tad kviečiu mėgautis „Marso naujienomis“- nenuvils. Ir ne tik. Gal tos naujienos atneš pokyčių kiekvieno iš mūsų gyvenime.
P.S. Negaliu pabaigti refleksijos be pagiriamojo žodžio jauniesiems aktoriams G. Vaitkutei ir D. Vaitkui. Aš jais patikėjau, kaip ir „Marso naujienomis“.
Pagarbiai, ištikima teatro gerbėja su linkėjimais visam teatro ir administracijos kolektyvui”.